Kodėl įsigijau vilkšunį?Nuo pat mažumės, vos tik susipažinau su tuo gyvūnu, vadinamu vilku, supratau, mirsiu, bet turėsiu.Jau svajonėse mačiau:gyvenu sau kažkur miškuose, dirbu ko gero miškininke, globoju keletą vilkų, kurie laisvai klaidžioja po mišką ir retkarčiais užsuka pas mane arba turiu vilką namuose-AIŠKU, supratau jau tada, kad nors ir turėsiu vilką, negalėsiu tikėtis iš jo visiško pavaldumo-nes jis Laukinė siela, niekieno netramdoma.
Kiek vėliau sužinojau kad yra toks dalykas ā€kinologijaā€¯ vadinamas, kad yra šunų veislės ir t.t.
Pradėjau domėtis šia sritimi ir galiu tik ā€podzenkowacz polske televizie za bardzo faine programy o psach i wystawachā€¯-verčiu-ā€galiu tik padėkoti lenkų televizijai už nuostabias laidas apie šunis ir parodasā€¯.
Galima sakyti, tai lenkai atrado manyje kinologę.
Po to-pirmoji mano paroda gyvenime ir DIDYSIS mano GYVENIMO ĮVYKIS.
1996 metais Vilniuje vykusioje tarptautinėje šunų parodoje akis į akį susidūriau su nuostabiu sidabriniu padaru, gintarinėmis akimis.Tai buvo CIRO ZEPER iš Čekijos, savo nepakartojamu grožiu supažindinęs mane su savo šeimininke Liucie Novoveska, su kuria iki šiol esam geros draugės.
Nuo tada jau kliedėjau vilkais, kurie skirtingai nuo savo protėvio-Karpatų vilko-gali gyventi su žmogumi ir dėl to būti laimingi.Taip į mano gyvenimą įžengė-Jis Čekoslovakų vilkšunis.
6 ilgi laukimo metai ir pavasarėjant į Lietuvą atvyko pirmasis CsV atstovas-Liucie veisimo kalytė HARMONIA EDEN SEVERU, kuri ir dabar, nepaisant savo užsispyrimo ir ā€ožiukųā€¯ lydi mane gyvenimo kelyje.
Tad taip ir atsirado vilkai pas mus pagoniškoje Lietuvėlėje.
__________________
|