Na jeigu rašot gerąsias savybes :P
Šuo - kuriam šeimininkas ištiesų svarbus, ir ne dėl to, kad kitaip gaus į kailį, jei neateis.. Kaip rašė Vaiva, ištiesų puikiai jaučia kas man patinka, kas ne.. Ištiesų, namai verčiami tik kai būna vienas, kai aš namie gali visą dieną lovoje miegoti, kartas nuo karto ateidamas mane pabučiuot ir vėl lovon.. Tai šuo, kuris viskuo domisi, turi labai greitą reakciją, jei šiurkštokai, bet nepiktai žaidžia su kitais šunimis, tai su vaikais, yra begalo švelnus ir atsargus, laimingas būdamas jų kompanijoje.. Tai šuo, kurio neįmanoma nemylėti, net kartais kai jis ką nors negera daro tiesiog neina ištart ne.. Kaip gali drausmint, kai jis uodegą iškėlęs, visas spinduliuojantis laime, iš mamos kambario nuo stalo ima saldainius ir tekinas lekia man atnešti.. Galėčiau taip labai daug rašyt, man tai yra mano šuo, nors ir su savo nesąmonėm, bet nuostabus.. Kiekvienam savo.
Gabi, iš tavo pasakojimų kasdien susidarau įspūdį, kad Aalto savo "parazitizmu" baisiai panašus į Vaidilką
Tai parodo, kad visos "blogybės" nėra tik vilkšuniams būdinga..
Kaip tik prisiminiau vienos draugės, augina VA, pasakymus, kad niekada negalėtų su vilkšuniu gyvent, dėlto, kad jis neklauso idealiai po komandos, o pats dar pagalvoja, ar tikrai apsimoka daryt, tai tik parodo, kad kiekvienam savo..
Čia mano vakariniai pamąstymai..
