Neseniai pabuvojau tokioj situacijoj: einam pavakariais parke trise su trimis šunimis (Parsono Raselo terjerė ir du baltieji šveicarų aviganiai), visi parišti pavadžiais ir be antsnukių (šeimininkai kontroliuoja, kad prie kitų žmonių ir gyvūnų neitų, prasilenkiant šunys laikomi prie šono ant trumpų pavadžių). Ir sutinkam vyrą, atvažiavusį parkan su savo dideliu juodu šuniu. Pamatom jį, laikantį šunį už antkaklio. Pokalbis. Jis:
- Ar jūsų šunys draugiški?
- Dantis turi. - einam nestabdydami pro šalį.
- Tai gerai. - Ir paleidžia savo šunį laisvai, o tas ramiai eina link mūsiškių apsiuostyt.
- Pasiimkit savo šunį, mes nenorim jo palaido (jis ir be antsnukio) šalia saviškių.
- Taigi nieko tokio, tegu apsiuosto. Kas čia baisaus?
- O čia Cane corso?
- Taip.
- Pasiimkit savo šunį.
- Tegu pažaidžia šunys, jie išsiaiškinti moka. O jei ir kas, tai nuvažiuoji pas veterinarą ir susiūna, baisaus čia daikto.
Toks šuns šeimininko požiūris - "paprastas" šuns lopymas kaip kokios kojinės - kažkaip ne itin nuskambėjo, tuo labiau, kad veislė tai galinga. Baigėsi tuo, kad prie mūsų priėjusį corsą paėmėm už antkaklio, atitraukėm nuo savų ir darkart pasakėm, kad pasiimtų. Pamatęs, kad nenorim "šuniukų pasižaidimo", pasiėmė. Tai ką ir kalbėti apie tai, kad LT šunų šeimininkai yra sąmoningi (dar per mažas jų procentas, nors tikrai yra). Ir nuo auginamos veislės tai nepriklauso. O ir elementarios pagarbos kitiems dar dažnai trūksta.
|