Gali jie būti protingi kaip vilkai arba kvaili kaip šunys. Gali būti agresyvūs, bailūs dominuojantys būsimų šuniuko bruožų negalima prognozuoti. Kuomet prie viso to dar pridėsime amerikiečių potraukį susižavėti viskuom, kas yra "cool", o laikyti vilko mišrūną yra "cool" tai nereikia stebėtis tragedijų skaičiumi, kurie gaunami JAV ne tik dėl vilkų mišrūnų sukeltų problemų, o pirmiausiai dėl nebuvimo atsakomybės ir patyrimo pas savininkus. Tokiais atvejais nereikia stebėtis protestais prieš vilkų ir jų mišrūnų laikymą privačių asmenų.

Pas mus vilko mišrūnas laikytas toli nuo miško. Tai prasidėjo penkiasdešimtaisiais metais ekspermentu, kurio metu akylai stebint specialistams "ištekinta"Karpatų vilkė už vokiečių aviganio. Projektas, prie kurio plušėjo saujelė kinologų-fanatų, buvo remiamas bolševikų valdžios, kuri norėjo gauti "super"šunį bėglių iš socialistinės realybės gaudymui. Projekto pabaigoje gauti taip vadinamieji čekų vilkšuniai, kurie išties turėjo tokius bruožus, kurių reikėjo kovoje su priešais. Buvo stiprūs, ištvermingi, turėjo geresnę regą, uoslę, stiprų sukandimą ir gerą orentaciją. Prie viso to išsaugojo vilko sidabriškumą ir įžambias, gintarines akis. Liko juose užkoduota stipri jungtis su gauja, su tuo pareigūnu kuris jį užaugino, todėl jie neklausydavo naujų rekrūtų. Būtent dėl to vilkšuniai ir netiko saugoti socializmo sienos.

Vis dėlto kinologai nepasidavė. Toliau juos veisėkaip darbinius šunis, tam kad jų vaikas pervadintas į Čekoslovakijos vilkšunį , būtų pripažintas F.C.I. Tai atsitiko 1989 metais. Tuomet apie naują veislę žinojo tik saujelė fanatų, bet nuo to laiko susidomėjimas "vilkiškais šunimis" vis auga. Šuniukai yra parduodami toli už tėvynės, kur jie puikiai pasirodo kaip pėdsekiai. Pas mus atvyksta tokie žmonės kurie nori turėti namuose vilką ir tokie kurie nori turėti sveiką šunų sako veisėja Jiri Andrle.

Daugumos veislių veisėjai siekia grožio idealo, kuris kartais primena bjaurius komiksinius gyvūnus. Vilkšuniuose yra priešingai, kuomet pas juos jų naturalumas yra išsaugotas ir ryškinamas. Ne tik dėl to vilkšuniai skiriasi nuo kitų šunų. Ne tik vilko išvaizda paveldėta iš vilkų, bet ir gyvybiškumas, išskirtinis protas, idealūs instinktai. Tačiau vilkšunis yra mažiau pasitikintis, jautresnis ir sukoncentruotas į savo šeimininką. Jo treniravimas reikalauja specialaus požiūrio ir kantrybės sako Tom Svoboda savininkas vienerių metų amžiaus šuns.

Skirtingai nuo amerikietiškų vilkų mišrūnų, vilkšuniai buvo veisti pagal griežtą programą, kurios dėka pavyko likviduoti nepageidautinus vilko bruožus ir sustiprinti norimas vokiečių aviganio savybes. Tikslingu veisimu kinologai pasiekė to, kad taip vadinamasis "čevečkas" bvo įrašytas ne tik į didelį darbinių šunų būrį, bet tapo ir šeimos numylėtiniu.
Todėl vienus iš jų laiko voljeruose sode, kiti savo numylėtinius be jokios problemos vežasi kartu į biurą ar pasiima vakare į miegamąjį.

Išties yra galimybė, kad vilkšunis gali tapti pavojingu gyvūnu jį supančiai aplinkai "Apie tai ar jis taps kraujo ištroškusia bestija ar numylėtiniu, mylinčiu visą pasaulį sprendžia ne vilko genai, o tas kuris jį augina ir auklėja" pabrėžia Jiųi Andrle. O ši taisyklė galioja bet kuriam šuniui nepriklausomai nuo jo veislės.

Katerina Kratochvilova (Čekija)