Geltonos akys šaltai žvelgė į jas supantį pasaulį.
Mirkt: nukrito pageltęs lapas nuo seno kaip pats pasaulis medžio.
Mirkt: vėjas sušniokštė medžių šakomis.
Mirkt: šalta, balta, trapi snaigė ant juodos sustingusios žemės.
Mirkt: vėl aplink keitės pasaulis...

Dusliais dunksniais širdis skaičiavo gyvybę.
Dunkt: viena sekundė prabėgo pro šalį.
Dunkt: užgožė tylą tyloje.
Dunkt: ir vėl tyla...

Paklaikęs vėjas kedeno plaukus:šiurkščius it švelnus šilkas.Vėjas nešė gyvybės syvų kvapus iš supančio pasaulio.Įkvėpt gyvybę-iškvėpt gyvybę.
Vėjas - tai pranašas...

Tvirtos it geležis letenos paliko šaltoj juodoj žemėj žymę...

Pilkas it sidabras, šiurkštus it šilkas, šešėlis judėjo tarp geltonų lapų.Širdis ir siela sidabro šešėly skleidė šilumą į tylą...

Geltonos it jūrų gintaras akys žvelgė šaltai į krintantį geltoną lapą…...

Miškų karalius, sidabro šešėlis, gintaro akys, geležies letenos, širdis ir siela laisvų vėjų nurisnojo geltonu lapų keliu...

iš "Legenda apie Vilką" autorė Daiva Rimaitytė