Labai ilgai laukiau Tos Dienos, kol ji atejo. Paskutine mano darbo diena man buvo be galo trumpa ir tuo paciu beprotiškai ilga. Namuose viskas jau supakuota, tad as dar turėjau valandele pasnausti. 2 nakties kartu su savo bendrakeleive HARMONIA EDEN SEVERU sedome i automobili ir drebanciomis rankomis bei kojomis, nors gal daugiau sirdimi, isvaziavome i vasaros dresuros stovykla Zirovnice, i Cekija. Manes Cekijoje jau lauke Pavelas, pas kuri turejau atsidurti penktadienio pavakare, taciau visas keliones azartas ir dar tas beprotiskas karstis verte mane keliauti toliau - tad Cekijoje jau buvo ketvirtadienio vakare. Na ir mano rekordas - 1/3 Lietuvos, visa Lenkija ir puse Cekijos iki pat Prahos - per 20 valandų.

Savaime suprantama, tie kurie mane gerai pazista, zino, jog mano gyvenimas pilnas netiketumu. Taip buvo ir si karta. As jau Lenkijoje, o pas mane kazkodel nera roamingo. Na ir kaip as dabar galiu susisiekti su Pavelu ir savo mama, kad galeciau jiems pranesti, kaip man sekasi?

Cia man padejo mano sugebejimas kalbeti ir tai, kad Lenkija man lyg antroji tevyne. Malonus vaikinukas (degalines darbuotojas) paskolino man savo mobiluji telefona, ir as jau siek tiek ramesne leidausi toliau i kelia.

"Tik mergina ir jos suo" - toks buvo Prahos centre pasiklydes kolektyvas, nes iki tol as nezinojau, kad pati painiausia mano keliones dalis bus butent nuostabioji Cekija ir jos sostone Praha. Po 3 klaidziojimu valandu as jau nebezinojau kur esu, net pameciau ta kelia, kuriuo atvaziavau i sostone, tad ka kalbeti apie tai, kad man vienai pavyks surasti Pavela. Bet ir cia panaudojau "merginos kerus" istiesta ranka, gestas ir po mano kojomis, t.y. prie mano koju sustoja Prahos taksi. Malonus vairuotojas ir jo zemelapiai, padejo man rasti tolimesni kelia, nors ir tai uztruko. Po ilgu kalbu ir zemelapio studijavimo pagaliau apytikriai nutuokeme, kur gali gyventi Pavelas. Pasitelke geriausia varianta - taxi vairuotojas, man kaip gidas ir as jau stoviu prie Pavelo namu. Vienas telefono skambutis ir jis mane pasitinka cekiskai sveikindamasis, taciau su nuostaba akyse:"Ka tu cia veiki, juk pas mane turejai buti tik po paros?"Mane ir gi istinka nuostabos priepuolis - jis negavo mano zinutes rasytos Lenkijoje. Taciau isisaiskine siuos mazus nesusipratimus dar geras 2 valandas kalbejomes apie sunis... Penktadienis buvo skirtas Prahos apziurejimui, o sestadieni as,Harka, Pavelas ir du jo CsV atsidureme vasaros stovykloje Zirovnice.

Cia Zirovnice, TART’o stovykloje buvo tik 10 CsV. Mes turejome standartine treniruote - ryte pedos, po to paklusnumas, o po pietu - apsaugos treniruotes ir tradicine cekiska "gatvele".

Harkai tai nebuvo mokymasis - tik gera treniruote ir jai zinomu dalyku stiprinimas. Ir taip - geriausi rezultatai pedsekysteje tarp vilksuniu (isskyrus keleta atveju, kai nenoriai zenklino daiktus), visai neblogas paklusnumas (ji neloja pagal komanda ir nenesa aporto) ir 2 ikandimu i "pele" (tai buvo tai ko ji labiausiai nemegsta - buti apsauginiu sunimi).

Na bet ir cia manes lauke, "super naujiena", mano mazyte pradejo rujoti. O kadangi Zirovnice nebuvo tinkamu patinu kergimui, as jau zinojau, kad cia busiu tik dali savo atostogu. Vienas skambutis Margo ir Prszemkui (vasaros dresuros stovykla Lazne Belohrad) ir as jau zinau ka veiksiu kita atostogu savaite - vaziuoju i Lazne. Ten Harkos laukia kergimas su slovakisku patinu JEAN Kysucka hvezda ir egzaminas ZOP.

Paskutinemis Zirovnice stovyklos dienomis vyko naktines varzybos ir ka - esame 2 tarp vilksuniu.

Ir dar tas atsisveikinimo vakarelis ir cekiska "Jablonica"...

P.S.cekai galvojo, kad as juokauju, kuomet jiems pasakiua, kad po vakarelio isvaziuoju i kita stovykla 4 ryto.Jie buvo pritrenkti - "kaip taip imanoma, juk vakarelis?Ir ka isvaziavau, deja tik ne 4 o 6 val.

P.S.po P.S.vilksuniai Zirovnice?Paprasciausiai patys treneriai ir tie, kurie ten buvo - jie treniruoja vilksunius, bet ir patys zino, kad ju cia niekas per daug stipriai "nemyli"(bent jau man taip atrode)As is pradziu maniau, kad cia bus visai kitoks poziuris i juos, nei su kokiu susiduriu pas save Lietuvoje. Bet ir cia kiti kinologai, kurie turi tradicinius sunis - vokieciu aviganius, cia tik toleruoja CsV(siek tiek geriau nei, kad yra susidares poziuris i juos Lietuvoje, karinese dresuros stovyklose), bet vis tiek ir cia nesugeba paslepti savo veido israiskoje tos minties: "Tai ne darbinis suo ir ka jis cia veikia?"Ir jie galvoja, kad CsV tai suo, kuris gali tik egzistuoti kaip papuosalas sode ar ramiai guleti ant sofutes.

Na o apie Pavela - jis turi savo nuomone ir visomis savo jegomis nori parodyti, koks is tikruju yra vilksunis ir ka jis gali padaryti, jei tik jam yra leidziama pasireiksti. Taip ir toliau, Pavelai...

Nesitikejau, kad Lazne Belohrad taip grazu. Visa stovykla yrengta ant kalnelio, nuo kurios atsiveria grazus vaizdas, o ir pats miestelis ranka pasiekiamas. Su Harka Lazneje jau buvom apie 11.00 val.ir pats pirmiausia uzduotis, su kuria mes susidureme - tai ZOP treniruote. As buvau nustebinta savo suns, po ilgos keliones automobiliu, be jokio pavedziojimo ar poilsio ji kuo puikiausiai atliko visas jai pavestas komandas. Cia as sutikau ir Harkos "mamyte" jos veiseja Liucie Novoveska. Dviems senoms"kamaradk"oms buvo apie ka pakalbeti.

Si stovykla - tai tiesiog internacionalinis rojus vilksuniams:vokieciai, italai, lenkai, austrai, olandai ir viena lietuve. Daug graziu sunu, daug ramybes ir jokios agresijos, kuria, deja jauteme Zirovnice.

Ir mano Harka, kuri gyvenime venge artimo kontakto ir "laizymosi" su nepazistamais vyrais (po to karto, kai ja sumuse vienas "labai garsus kinologas") ji be jokio didesnio dvejojimo ejo prie visu ir dar be to vizgindama uodega, na gal tik isskyrus Venca, na o kodel, ir patys zinote.

Antradienis - egzamino ZOP diena - as labai stengiausi buti rami, bet tai buvo labai sunku, vien del to, kad tai buvo pirmasis musu oficialusis diplomas (egzaminas pagal IPO, kuris yra rengiams lietuviu pasienio sunu stovykloje, yra pripazistamas tik toje strukturoje). Na ir ka - sypsena veide, o galvoje sukasi tik viena mintis:"uzmusiu tave, bjaurusis suneli" - kuomet Harka komandos "greta" metu be pavadelio ramiai sau zingsniuoja paskui mane vos ne per metra. Na bet mus lydejo sekme - teiseja p. Svobodova atiduoda i rankas lapeli su irasu "prospel" - islaike. Turim pirmaji egzamina. Kadangi Harka rujojo, daugiau egzaminu su ja nelaikeme. Tik as stebejau kaip vyksta kit egzaminavimai, nes kitais metais tos uzduotys bus ir mums.

Kiekviena diena - tai vis nauji netiketumai byrantys nuo stovyklos "galvos" - Zeiseko Vencos. Kur mes, sunu savininkai tik nebuvome, uolose, kraterio dugne, baseinuose, senovinese pilyse... Daug maloniu akimirku uz kurias galiu padekoti tik jam. Pacia pirma mano stovyklos diena Margo pareiske:"tu su mumis vaziuoji i Slovakija."As dar bandziau nesutikti, taciau, nepajegiau atsispirti maloniam kvietimui, o be to ir "jaunikiui" Jean’ui nepatiko mano mergyte (per ankstyvos dienos kergimui.) Po malonia atmosfera uzpildytos stovyklos Lazne ir nauju pazinciu isvykome i Slovakija. P.S. sioje stovykloje sunys turi geras, taisyklingai atliekams treniruotes:paklusnumas, apsauga - kurios metu sunys nerode, jokios agresijos ir nejaute itampos. geriausias pavyzdys mano Harka: jei ji Zirovnice norejo visu greiciu "mauti" is aiksteles lauk, kuomet ten vykdavo apsaugos treniruotes, tai cia, tas suo, kuris neturi aporto ir nemoka kasti mielai ir ilgai nesiojo isikandusi "pele" su tokiu pasididziavimu ir entuziazmu, kad as net buvau apstulbusi.

Pirmasis ispudis apie Slovakija telpa situose zodziuose: "Velnias, kaip cia grazu". Tik tie kalnai - ypac man, "ekstremalaus vairavimo profesionalei" tai buvo savotiskas issukis. Iki savo keliones i Cekija as vazinejau tik viena trasa - darbas - namai. Na ir nezinau kaip, gal mano geroji dvasia - vilko dvasia, kuri saugojo mane visa kelia, padejo man. Ir stai mes jau stovime po pilanciu, kaip is kibiro, lietumi, ant kalno netoli Bystricos. Pirmasis susipazinimas nebuvo toks siltas - visi sedejo tyliai ir tik viena moteris lakstingalos balsu, tyliai dainavo slovakiskai. Nauji pazistami:Kamile, Bartek ir Daniel.Mazas lauzelis ir pirmasis Slovakijos skonis - ju garsioji "slivovica"., taip ir baigesi pirmasis vakaras.

Taciau kuo toliau tuo geriau. Nauja diena mus pasitiko puikiu oru ir as tik dabar isvydau tikraji kalnu grozi. Gyvenome paciame auksciausiame stovyklos taske ir visa savaite buvom "kalno karaliai" ir tie" prakeikti lenkai ir lietuve, kurie visa laika griliuoja".

As tik Slovakijoje supratau, kokie isties yra grazus vilksuniai - laisves vilkai - jie cia labiausiai primine vilkus.

Kadangi Harka jau pareiske nora pabendrauti su "vaikinuku", mes atlikom duomenu bazes antpuoli ir padedama Margo, Prszemko ir savo nuomone bei patarimais prisidejusio Danielio, bei slovaku kinologu isrinkome jai i "vyrus" tinkama suni. Juo tapo Dag z Tematinskych kopcov, suo su tokia gyvybe savo zvilgsnyje , kad net ir dabar atsimenu jose atsispindincius prota ir didziavimasi tuom, kad jis yra savimi.

Kadangi cia sunu savininkai daugiau mego diksusijas, nei dresura - si tai stovykla pilnai relaksacijai, tai svarbiausias stovyklos akcentas yra bonitacija. Savaime suprantama ir tai, kad as galiu joje sudalyvauti.

Kam man reikalinga bonitacija?Juk as turiu LT, EST CH kuri yra gavusi visus leidimus kergimui Lietuvoje - tai kam gi ji man reikalinga? - galeciau taip galvoti. Bet visa tiesa yra tokia. Lietuvoje kol kas yra tik vienas CsV, o pas mus suo Nr.1 yra vokieciu aviganis - ir tas isterikas, daug skalijantis suo, besikandziojantis suo yra idealu daugeliui kinologu Lietuvoje. O ka mano CsV - suo, kuris neloja, kuris nepuldineja zmoniu ir neuzgrauzia iki mirties, nemegsta buti "oi, koks tu zavus sunelis" vietoje, ji yra suo su savo charakteriu ir nera koks nors retriveris - sukurtas glostymui ir mylavimui visiems, kas tik istiesia ranka, arba DS - gimes inkstimui. Be to "didieji kinologai" snibzdejo man uz akiu - "ji neveisiama, ji nestabili psichiskai". O pats geriausias budas visa tai paneigti - tai praeiti bonitacija ir parodyti, kad ji - normalus vilksunis, toks koks ir yra vilksunis.

Iki sestadienio dar turejome laiko, tad ji praleidome kartu bekalbedamai su slovakais, rasdami nauju pazistamu ir gerdami slovakiska alu.

Sestadieni pirmoji bonitacijos dalis - suns kuno matmenu matavimas. Harka jau gerai zino, kad ta plonyte virvute ant jos kakalo - tai kaip savotiska komanda - buk grazi, buk gera - tai svabiausias egzaminas tavo gyvenime - tiesiog buk geriausia. Pirmoji uzduotis jau praeita, taciau dabar musu lauke pats baisiausias isbandymas - psichikos testas, o juk as turiu "bailu" suni, kaip kad sako lietuviu kinologai. Grandine, as slepiuosi palapineje, taip, kad Harka manes nematytu ir tai prasideda. Pirmasis kontaktas su figurantu ir ka tas bailus suo dar?o - eina jo pasitikti ir vizgina uodega. Antrasis kontaktas - uzpuolimas ir suvis - cia mano mazyle sureagavo i suvi (cia telieka tik "padekoti" Zirovnice stovyklai - ji juk dalyvauja pasienio sunu treniruotese, kur saudymas - iprastas garsas, aisku, jei teisingai visa tai atlieki, ko deja nebuvo ten). As jau pamirsau kaip ir kvepuoti - tuoj tuoj bus paskelbtas verdiktas mano mazajai - teiseja Sonia Bognarova sypsosi - valio, valio, tris kart - valio - Harka - veisiamas suo - ir dar ne bet koks - o I veisimo grupeje.

Liudni jau slovakai - taip greitai bega laikas - jau stovykla baigesi, o kita tik po metu.

Ilgas atsisveikinimas ir mes jau 4 (kadangi as ir Margo sugebejome ikalbeti Danieli pasilikti ilgeliau, o dabar as ji veziau namo) isvaziavome is graziu Slovakijos kalnu i Lenkija. Slovakia verke mus islydedama...

Puikiai praleistas laikas Danielio seimoje ir dar 600 km iki namu, iki Lietuvos. Na bet as jau zinau, kokie keliai manes laukia...

P.S. dabar sedziu darbe ir su karteliu ziuriu i kalendoriu. Dar sitiek laiko, tiek laukimo iki tol, kol vel bus vasara ir as busiu ten, kur naktimis dainuoja sidabriniai seseliai, misku dvasios - mano gyvenimo vilkai - Ceskoslovensky vlcak.