Atidavę paskutinius 20 euru už registraciją į Estijoje vyksiančią CACIB parodą birželio mėnesį, ramiai sau leidome dieneles, nesijaudindamos, kad laikas vis tik bėga ir ateis ta diena, kuomet teks važiuoti tenai.

Likus savaitei iki parodos pradejau nerimauti - kas su manim važiuos - palaikys draugija ir bus vairuotoju - aš pati pasižymiu tokiais vairavimo sugebėjimais, nuo kurių nė vienas vyras nebenori daugiau su manimi vienoje mašinoje sėdėti.

Vis dėlto surinkau fanatų ir prijaučiančių kinologų kompaniją:t.y. mano draugės Jurgita (veislynas "iš Tuskulėnų dvaro") - rotveilerių, jorkų ir taksų veisėja bei neseniai iš Anglijos grįžusi Juratė , savo siela labai mylinti šunis ir gal (tikiuosi kada nors turėsianti ir vilką namuose), drąsiai pasiryžo vykti į nežinomybę.

Apskambinusi savo kolegas kinologus, susidariau reziume, kad jei tik reikalinga kompanija bei vairuotojas - kaip niekad visi būna užimti darbo reikalais - ir ne dėl to kad patys norėtų - o todėl kad darbas toks - slenkančiu grafiku, kuris būtent atslinko pačiu netinkamiausiu metu. Tad patį penktadienio rytą, to paties, kurio vakare mes jau turėtume kirsti sieną į kaimyninę Latviją gavau "labai malonią" žinutę, jog mano vienintelis vairuotojas Edgaras (vokiečių aviganių savininkas), negalės vykti į kelionę dėl šeimos nario ligos. Likau kaip bobutė prie suskilusios geldos - viena pati už vairo visus tuos 1000 km. Kaip šiaudo skestantis griebiausi paskutinės vilties - gal su manim sutiks važiuoti "Royal Canin" atstovas Arturas - pats auginantis ir veisiantis parodinius šunis. Tačiau jis visą savaitgalį buvo įkinkytas į gėlynų ravėjimą namuose.

Atkakliai pazyzusi namuose, priprašiau talkininkauti mūsų šeimos pažįstamą vairuotoją...

Penktadienis:16.00.

Pagaliau darbas baigėsi. Įsodinusi Harką į automobilį ir išsikeitusi pusę savo santaupų į eurus, sėdau už vairo ir visu garsu pasileidusi diskų grotuvą vykau į pirmąjį sustojimą kelionėje - pas mamą - t.y. 104 km. nuo mano dabartinės vietos.

Pasirūpinę maistu, išmaudę šampūnų nemėgstančią ir po to ilgai čiaudinčią vilkę, pakeliui (labai pakeliui) prigriebę Jurgą iš Kauno, pasukom saulutei besileidžiant į Kelmės pusę - dar viena sustojimo vieta ir visas ekipažas drąsiai, per lietų pasuko link kaimyninės Latvijos sienos.

Pasirodo, įstojus į Europos sąjungą galima laisvai pamiršti visus nepatogumus vykstant į kitas šalis - eilių nėra, tikrina tik antrasis pasienio kontrolės punktas, užtenka tik paso - o šuns skiepų pažymėjimas - visiškai pamirštas.

Latvija mus pasitiko lietumi, tačiau visą tą "nepatogumą" atpirko tai, kad važiuojat keliu galima gėrėtis šalimais esančia Baltijos jūra.

Šeštadienis 06. 30. Mes Estijoje - Parnu mieste.

Oras, deja nelepino, mūsų varlių keliauninkių, tad vietoj to, kad grožėtis kurortiniu miesteliu, sėdėjom automobilyje ir laukėme parodos atidarymo valandos.

Mums teisėjauti turi Estijos teisėja Lilian Hanniste. Ir einam patys pirmieji. Harka išleista iš automobilio visu savo gražumu išsirąžė, mielai pavaikščiojo pagal bendro paklusnumo programą ir su uždėtu parodiniu pavadėliu klusniai visas 5 minutes sėdėjo šalia ringo. Deja, tik šuo buvo ramesnis nei aš. Na pagaliau ringo asistentė garsiai praneša - Tshekoslovakia huntkoer - ir mes abi drąsiai besišypsodamos įžengiame į ringą. Tradicinis vertinimas - bėgam ratu, sustojam į parodinę stovėseną ir... teisėja mus pribloškia savo klausimu:"ar jūsų šuo kanda?". Minutėlę net pasimečiau. "Ne tamsta teisėja, jūs pati galite jai apžiūrėti dantis. "Ji tai ir padarė. Na ir čia mus ištiko nesėkmė - Harka, per dantų apžiūrą, ėmė ir atsisėdo. "Bet jūsų šuo bijo žmonių" - konstatavo teisėja, pati vos prieš porą minučių bijojusi prisiliesti prie jos. Aš vos neleptelėjau: "Taip, ji negali pakęsti žmonių, o ne jų bijo", tačiau apsiribojau šypsena. Be to, su draugės pagalba Harka pastatė ringe ausis - o tai labai retas atvejis.

Na vertinimas baigtas - valio, valio, valio - turim EST CAC, CACIB ir BOB. Ir savaime suprantama einam į bestą.

Šiek tiek pasigrožėję miesteliu ir nusprendę, kad ir čia galima rasti lietuviškų prekių, grįžom į parodos teritorija. Oras vis dar nelepino, ir tas nesustojantis lašnojimas pradėjo įgristi, tad apipirkę šunelius ir draugiškai nubalsavę, pirmą kartą gyvenime "pabėgom" iš besto.

Grįžtant, Latvijoje, leidom mūsų nugalėtojai pasinerti į Baltijos jūros bangas, ką ji atliko su didžiausiu malonumu.

Jau vakarop įvažiavę į Lietuvą, pavargę, bet laimingi nusprendėm, ech, daugiau tokių žygių.

P.S. trumpa nuomonė apie estus. Žmonės kiek jautrokai reaguodavo į praeinančią Harką, jiems jau pradeda vystytis, taip vadinamasis "vilko baimės " sindromas. Šunys - nebuvo agresyviai nusiteikusių ar be perstojo lojančių, niekas niekur neskubėjo, ringai dirbo tiksliai. Atminimui už BOB’ą gavom puodelį su parodos simbolika - miela dovanėlė, kuri dar ilgai primins šią išvyką. Tik šuns aprašymas, kaip juokauja Jurga, tinkamas tik į rėmelius - viskas estų kalba.