Neprisiskambinau vietoje Karinai, susiskambinom jau po laiko
Šunius baikštus, gūžiasi nuo staigesnių judesių, bet prieina, kai skanėstas yra. Pagauti pavyko Arūnui: paglostė, paėmė už pakarpos ir uždėjo pavadį. Su pavadžiu normaliai eina ir gali vestis kur nori, tik ne į mašiną... čia jam isterija prasideda.
Kaip supratau visos tos savanorių organizacijos jau perpildytos išmestais šunimis, žmonės jau nebeturi galimybių daugiau priglausti. Iš tikrųjų nuvažiavom nepagalvoję ir nesusitarę, nebuvom tikri ar pavyks jį rasti, o juo labiau pagauti. Sukosi jis apie paskutinę stotelę santariškėse, iš miško vilioti nereikėjo.