Išties puikūs Rūtos straipsniai

[Vaiva]

Bendravimo skirtumai


Plačiai paplitęs posakis, kad nėra blogų šunų, yra tik blogi šeimininkai, teisingas tik dalinai. Jeigu šeimininkas ignoruoja šuns poreikius , tada jis blogas šeimininkas savo šuniui. Bet jeigu jis, bendraudamas su savo keturkoju augintiniu, naudoja neteisingus signalus, jo negalima vadinti blogu šeimininku. Jam tiesiog reikia surasti bendrą kalbą su savo šuniu.

Žmonės dažnai linkę sužmoginti savo augintinius, suteikdami jiems žmogiškasias savybes. Šunų savininkai, kalbėdami apie savo šunis, neretai naudoja tokius žmogiškus terminus, kaip pavydas, kaltė, išankstinis apgalvojimas ir pan. Šitai ne tik neturi jokio faktinio pagrindo, bet dažnai veda į nesusipratimus, interpretuojant šunų elgseną.

Žmonės yra vieninteliai gyvūnai Žemėje, bendravimui sukūrę ir išvystę sudėtingą ir abstrakčią žodinės kalbos sistemą. Tačiau bendravimas nebūtinai turi būti sudarytas iš žodžių bei jų junginių. Gyvūnų pasaulyje, kur žodžių nėra, bendravimas ne tik įmanomas, bet jis nuolat vyksta ir aiškiai perduoda informaciją. Žmonėms bendravimas ir kalba yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Mes dažnai nepastebime informacijos, kuri siunčiama veido išraiškomis, kūno signalais ir prisilietimais (visa tai yra kūno kalba). Visos šios išraiškas kontroliuoja pasąmonė, todėl žmogus apie jas dažnai pats nenutuokia, bet pastabiam pašnekovui jos pabrėžia, patvirtina ar paneigia sakomus žodžius.

Šunys bendrauja tarpusavyje, naudodami visus savo jutimus. Regėjimas jiems vaidina labai svarbų vaidmenį, nes snukio išraiškos ir kūno padėtys yra vaizdiniai bendravimo signalai. Lojimas, urzgimas, kaukimas ir kitos garsinės išraiškos perduoda bendrą informaciją, tačiau būtent vaizdiniai signalai gyvūnų pasaulyje naudojami perduodant detalią informaciją apie jų norus, nenorus, ketinimus ir nuotaikas.

Šunys bendravimui daugiausiai naudoja savo kūno kalbą. Ypatingai svarbios kūno dalys informacijai perduoti yra galva ir joje esančios akys, dantys, lūpos, ausys, antakiai ir įvairios raukšlės, taip pat ir uodega. Kadangi šunys gerai supranta savo gentainių kūno kalbą, jie puikiai skaito ir žmonių kūno kalbą. Signalams jautrūs šunys, versdami žmogaus kūno kalbą į šunų kūno kalbą, tam tikrose situacijose gali sureaguoti visiškai kitaip, negu tikisi žmogus. Pavyzdžiui, žmogišką pasisveikinimą palinkstant į priekį su ištiesta ranka ir šypsena (rodant dantis) toks šuo gali suprasti kaip grėsmę ir dominavimą. Teisinga kūno kalba šuniui gali suteikti pasitikėjimo jausmą , o neteisinga – padaryti šunį nervingu.

Visi be išimties šunys labai puikiai seka ir reaguoja į menkiausius žmonių judesius ir mano, kad kiekvienas judesys ar veido išraiška turi prasmę. Žmonės dažniausiai nekreipia dėmesio į tai, ką jie daro su savo kūnu, nepastebi, kur yra jų rankos ar kad jie ką tik kilstelėjo galvą. Tačiau šunims kiekvienas judesys yra aiškus signalas, turintis didžiulį poveikį jų elgsenai ir reakcijoms.

Visi mūsų bendravimo skirtumai išplaukia iš to, kad mes priklausome skirtingoms biologinėms rūšims. Žmonės, taip kad kaip gorilos, šimpanzės ir kitos beždžionės, priklauso primatams. Tarp šimpanzių, bonobų ir žmonių gestų yra daugybė stulbinančių panašumų - pavyzdžiui, visi jie savo draugiškumą vieni kitiems išreiškia bučiniais, glamonėmis, apkabinimais ir net laikymusi už rankų. Visos šios trys rūšys susijaudinusios ima kartoti garsus, norėdamos padaryti įspūdį kitiems naudoja aukštą toną ir didelį garsą, o supykusios mėto bei daužo rankomis visa, kas pasitaiko aplinkui. Toks elgesys turi nedidelį poveikį bendraujant su šunimis, kurie, nežiūrint kartais naudojamo lojimo ir urzgimo, daugiausiai bendrauja vizualiai, norėdami padaryti įspūdį kitiems greičiau nutyla, negu ima kelti triukšmą, ir stengiasi kuo tvirčiau stovėti ant kojų, taip kad jos negali būti naudojamos kitokiai veiklai.

Dar dažniau negu įprastais "vertimo sunkumais" žmonės supainioja savo šunis ko nors juos mokindami - pavyzdžiui, kartoja žodžius nepriklausomai nuo to, ką daro šuo, nes taip susijaudinę elgiasi šimpanzės ir žmonės. Mes nekreipiame dėmesio į savo kūno siunčiamus signalus, visą jį sutelkdami į ilgiausius sakinius, skirtus savo šunims, kadangi mūsų rūšiai žodinė kalba yra labai svarbi. Mes be jokios priežasties keliame balsą ir supykę labai greitai imame švaistytis pavadėliu ar rankomis, nes tai yra natūralus primatų elgesys. Kai šunų dresuotojai sako, kad žmones dresuoti sunkiau, negu šunis, tai nereiškia, kad žmonės yra kvaili. Paprasčiausiai jie elgiasi taip, kaip jiems yra įgimta. Pakeisti įgimtą savo elgesį ne taip lengva, ir kiekvienas, bendraudamas su šunimis, daro ir darys klaidas, tačiau pradėjus koncentruotis į tai, ką darome mes, bendravimas su šuniu tampa daug lengvesnis ir aiškesnis tiek šuniui, tiek žmogui.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad žmonės nesistengia ar nemoka skaityti šuns kūno kalbos. Nors dažnai sakoma, kad mūsų šunys myli mus besąlygiškai, taip nėra. Jeigu šuo myli ir dievina šeimininką, tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvieną minutę nori būti kartu su juo. Kiekvienas gyvas padaras turi savo nuotaikas, ketinimus, būsenas. Šuniui, kaip ir žmogui, yra laikas, kai jis nori bendrauti, ir yra laikas, kai jis nori pabūti vienas ar tiesiog pailsėti. Šitą jo norą irgi reikia gerbti, o šuo visada siunčia žmonėms vizualinius signalus apie savo nuotaikas ketinimus ir norus.

Daugelį konfliktų tarp žmonių ir šunų sukelia tai, kad vieni kitus supranta neteisingai. Dauguma šunų vadinami problemiškais todėl, kad šeimininkai neteisingai supranta jų elgseną arba todėl, kad jie neteisingai supranta šeimininkų elgesį. Iš to gali išplaukti nemalonios pasekmės, tokios kaip įkandimai ir panašiai.

Klasikinis nesusipratimo pavyzdys dažnai nutinka pasisveikinant, kai žmonės savo draugiškumą šunims rodo šypsodamiesi (o tai reiškia pražiotą burną ir rodomus dantis), žiūrėdami šuniui į akis ir ištiesdami ranką link šuns. Žmonėms tai reiškia susitaikymo gestą. Kažkada turėjęs kitokią prasmę (parodyti, kad žmogus neturi ginklo), šis elgesys tapo ritualizuotu – ištiesta ranka demonstruoja draugiškumą, Kai kurie šunys, ypač jautrūs ir bailūs, gali neteisingai suprasti šį gestą, kuris priklauso tik žmonėms. Šuo supranta situaciją tik iš savo pozicijos. Šypsena jam panaši į iššieptus dantis (grasinimą), o ištiestą ranką šuo supranta kaip jo asmeninės erdvės pažeidimą. Tokioje situacijoje šuo gali nuspręsti užimti gynybinę padėtį. Jei žmogus eis vis artyn prie šuns, šis, turėdamas galimybę, pabėgs, o jei tokios galimybės neturės, šuns baimė gali virsti agresija ir jis kąs.

Keistas dalykas - šeimininkai kasdien sužmogina savo šunis, aprūpindami juos lovomis, žaislais, rankšluosčiais, drabužiais, šukuosenomis ir t.t., bet kažkodėl neteikia jiems tokios pagarbos, kokią paprastai teikia nepažįstamiems žmonėms. Žmonės spokso šunims į akis, puola juos glostyti, šnekina (dažnai susijaudinę), eina prie jų artyn, stovi tiesiai prieš juos ir net bando juos apkabinti, nors niekas jų prieš tai nesupažindino. Kai susitinka du svetimi žmonės, jie pirmiausiai prisistato, mandagiai pasikalba ir susidaro įspūdį vienas apie kitą. Tada jie arba nenori bendrauti vienas su kitu ir nueina kas sau, arba nori bendrauti toliau, ir tik artimiau vienas kitą pažinę, leidžia tarpusavyje elgtis familiariau. Kitoks elgesys žmonių visuomenėje būtų nemandagus ir gali baigtis įvairiais konfliktais.

Kai susitinka du svetimi šunys, jie irgi turi savo mandagumo ir bendravimo etiketą. Mandagūs šunys niekad nesiartins vienas prie kito iš priekio, žiūrėdami vienas kitam į akis. Žiūrėjimas tiesiai į akis šunų kalba reiškia iššūkį, dominavimą, įtampą, kurie lengvai gali baigtis konfliktu. Jie prieina iš šono ir apuosto vienas kitą. Tik susirinkę visą informaciją, naudodami savo nosį ir akis, šunys nusprendžia, ar jie nori bendrauti, ar ne. Ir tik pradėjus jiems bendrauti daugiau, jų elgesys vienas kito atžvilgiu tampa familiaresnis.

Žmogaus susitikimas ir pasisveikinimas su šuniu, kurį šuo suprastų, turėtų atrodyti taip. Pirmiausiai reikia leisti šuniui pačiam prieiti prie žmogaus ir jį apuostyti, neliečiant šuns, nešnekinant ir nežiūrint jam į akis. Apuostymas gali tęstis nuo kelių sekundžių iki minutės, ir labai svarbu netrukdyti šuniui šio ritualo metu ir nepasitraukti. Kai šuo baigia uostinėti žmogų, jis pats duos ženklą, ką ketina daryti – ar pasitraukti, ar kovoti, ar ignoruoti ar draugiškai bendrauti. Norėdamas bendrauti šuo gali tiesiog švelniai pasitrinti į žmogų. Tai ženklas, gal žmogus jau gali glostyti šunį. Jei šuo nori žmogų ignoruoti, reikia jo norus gerbti ir suprasti. Kadangi dauguma žmonių iš nežinojimo laužo šunų etiketo taisykles, kai kurie šunys tampa baikštūs ar net agresyvūs.

Kitas įprastas nesusipratimas yra apkabinimas. Žmonės, kaip visi primatai, artimai glebėsčiuojasi. Naujagimiui primatui tai yra natūrali ir patogi bei saugi padėtis, nes jam gyvybiškai svarbu būti kuo arčiau motinos krūties. Šis gestas, primatologų vadinamas "pilvo prie pilvo kontaktu" išlieka ir suaugusiai beždžionei ir reiškia susitaikymą , saugumą, pasitikėjimą ir draugiškumą. Šunims, kurių anatomija kitokia, nei beždžionių ir žmogaus, apsikabinimas turi kitokią prasmę ir yra susijęs arba su dominavimo demonstravimu, arba poravimusi. Kaip tik dėl skirtingo apkabinimo interpretavimo kyla daug problemų tarp vaikų ir šunų. Vaikai glebėsčiuoja šunis, rodydami jiems savo meilę ir švelnumą, bet šuo šį gestą gali suprasti kaip dominavimą bei agresiją ir staigiai sureaguoti, įspėdamas vaiką, neretai ir grybštelėjimu dantimis. Jei kur rasite žmonių, apkabinusių savo šunis, nuotraukas, atidžiau jas pastudijuokite, įsigilinkite į žmogaus veido ir šuns snukio išraiškas. Pamatysite, kad daugumoje atvejų laimingas tokioje nuotraukoje tik žmogus, o šuo dažniausiai rodo savo nepasitenkinimą, nesaugumą ir panašiai.

Daugelis šunų šeimininkų patiria didelį nusivylimą, nes nesuvokia, kad šunys nesupranta to, ką mes jam sakome – jis tiek reaguoja į signalus (taip pat ir į garsinius signalus, kuriuos mes vadiname kalba). Norint išvengti nesusipratimų ir pilnai džiaugtis bendravimu su šunimis, būtina suprasti, kad šuns prigimties nepakeisi, šuo visada liks šuniu.

Kadangi bendravime vieno individo siunčiami signalai, keičia kito individo elgesį, žmonės turi atkreipti dėmesį į tai, kokius signalus jie siunčia šunims. Dažnai šuo sureaguoja į savo šeimininko siunčiamą signalą, nors šeimininkas visiškai neketino siųsti jokio signalo.

Apskritai, šunys labiau linkę reaguoti į vaizdinius signalus nei į garsinius. Tai būtų naudinga prisiminti dresuojant šunis. Dresūroje žmonės paprastai daugiausiai dėmesio skiria tai, ką jie sako, kokias komandas naudoja, o šunys pirmiausiai reaguoja į tai, ką žmogus tuo metu daro (t.y., pirmiausiai reaguoja į kūno kalbos siunčiamus signalus). Todėl dresuodamas šunį, žmogus pirmiausiai turi kreipti dėmesį į savo kūno kalbą ir išmokti valdyti savo kūno judesius, kad jo komandos nesiskirtų nuo kūno kalbos.

Stovėjimas ištiesus nugarą ir pakėlus, o ne nuleidus pečius gali turėti didžiulės įtakos tam, ar jūsų šuo atsisės, ar ne. Kūno svorio perkėlimas pirmyn arba atgal, net jei jis beveik nepastebimas žmogaus akiai, šuniui yra labai aiškus signalas – bailų benamį šunų jis gali paskatinti prieiti link jūsų arba bėgti nuo jūsų. Gilus kvėpavimas ar kvėpavimo sulaikymas gali turėti įtakos tam, ar šunų kovos bus išvengta, ar ji kaip tik bus pradėta. Paprasčiausias apsisukimas ir judėjimas nuo šuns gali labai padidinti šansą, kad šaukiamas šuo ateis, nes šunims kryptį rodo kojos ir veidas. Palinkimas pirmyn ir ištiestos pirmyn rankos sustabdys judantį link jūsų šunį (net ir nežymus palinkimas pirmyn jautriam šuniui gali reikšti “stop” signalą), kaip ir judėjimas link šuns. Norint, kad šuo eitų reikiama linkme arba liktų vietoje, reikia išmokti valdyti erdvę aplink šunį (panašiai kaip, valdydami erdvę aplink ganomus gyvūnus, dirba ganymo šunys). Paprasčiausiai reikia savo kūno judesiais užblokuoti tuos kelius, kuriais nenorite, kad šuo eitų, ir šuniui nieko kito neliks, kaip tik būti ten, kur jūs norite. Blokavimui gali užtekti palinkimo į vieną ar kitą pusę, į priekį, gali prireikti žengti žingsnį link šuns ir pan. Svarbu stebėti šuns reakciją ir nustoti daryti blokuojamą judesį tuo momentu, kai šuo paklūsta (t.y., laiku nuimti spaudimą). Jeigu reikia nustumti šunį (pavyzdžiui, kai jis šokinėja ar lipa ant žmogaus), geriau tą daryti ne rankomis, o kūnu - šuo daug geriau tai supras.

Mokant šunį komandų, reikia pasirinkti kuo paprastesnius ir aiškesnius žodžius, ir visada naudoti tik juos (be jokių variacijų, nes kitaip tik sukelsite sumaištį šuns galvoje). Komandos kartoti, kaip tai linkę daryti dauguma žmonių, jokiu būdu nereikia.

Visi žmonės, kurie dirba su gyvūnais, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio, šalies, kalbos, naudoja panašius garsinius signalus tam tikroms situacijoms (nors patys garsai ar žodžiai gali būti skirtingi). Taigi, bendra taisyklė yra naudoti trumpus, pasikartojančius garsus, kai norima skatinti gyvūno veiksmus, ir vieną garsą, kai norima, kad gyvūnas to veiksmo nedarytų. Pavyzdžiui, norint kad šaukiamas šuo ateitų arba bėgtų greičiau, reikia naudoti trumpus pasikartojančius garsus, kaip plojimą rankomis, caksėjimą liežuviu, ar trumpus pasikartojančius žodžius. Kai norima šunį pristabdyti ar apraminti, reikia naudoti vieną ilgą raminantį garsą. O kai norima sustabdyti judantį ar darantį nenorimą veiksmą šunį, reikia naudoti vieną trumpą ir staigų garsą (“ne”, “fu” “ei” ir pan.). Dar įtakos turi ir balso tonas. Šunims autoritetą reiškia žemas tonas (prisiminkite, kaip urzgia dominuojantis šuo ar vilkas, rodydamas kitiems savo autoritetą), todėl šuo geriau klausys daugumos komandų, jei jos ištariamos ramiai ir žemesniu balsu. Bet skatinant šuns veiklą ir greitinant jo veiksmus, reikia aukštesnio tono.

Žmonės ir šunys turi daugybę galimybių tarpusavio supratimui. Tiek šunys, tiek žmonės lengvai prisitaiko prie aplinkos, bendradarbiauja tarpusavyje ir su kitos rūšies individais. Abi šios rūšys yra žinduoliai, medžiotojai, socialiniai gyvūnai, naudoja „kalbą‘, yra agresyvūs ir naudoja bendravimo ritualus. Žmogaus ir šuns bendradarbiavimas, prasidėjęs prieš tūkstančius metų, tęsiasi iki šiol. Būdami socialiniai gyvūnais ir medžiotojais, tiek šunys, tiek žmonės išvystė sudėtingas bendravimo sistemas. Geriausi ir sėkmingiausi yra ne tie, kurie pasirodo geriausiai, bet tie, kurie geriausiai supranta kitų judesius bei signalus ir atitinkamai siunčia atsakomuosius signalus. Išmokę suprasti vienas kito signalus, žmogus ir šuo bendradarbiauja labai sėkmingai. Tačiau nereikia manyti, kad geri žmogaus ir šuns santykiai atsiranda automatiškai. Nežiūrint visų mūsų panašumų, bendravimo skirtumai tarp šių rūšių yra didžiuliai ir gali turėti netgi fatališkų padarinių. Todėl žmogus, galėdamas analizuoti savo veiksmus, turi stengtis suprasti šunis ir elgtis taip, kad šių dviejų rūšių bendravimas ir bendradarbiavimas būtų kuo efektyvesnis.

[Vaiva]

Šunys ir vaikai


Vaikai ir šunys – plati ir sudėtinga tema. Gyvenimas su šuniu gali būti pati nuostabiausia patirtis vaiko gyvenime. Šunys moko vaikus užjausti, rūpintis, jausti atsakomybę ir besąlygiškai mylėti. Žaisdami ir kalbėdamiesi su namuose auginamu gyvūnu, vaikai išmoksta socialinio bendravimo. Be to, tokie vaikai lengviau bendrauja su kitais, greičiau susiranda draugų ir labiau pasitiki savimi. Jautrūs, uždari, vienaip ar kitaip atstumti vaikai jaučia ypatingą poreikį ramiam ir besąlygiškam bendravimui, ir šuo jiems yra nuostabiausias partneris ir draugas. Yra daugybė istorijų, kaip šuo padeda užauginti vaikus, jais rūpinasi, padeda išmokti jiems vaikščioti ir t.t.

Tačiau visada reikia atsiminti, kad laikant šunį, į namus įsileidžiamas gyvūnas, ir netgi naminiai šunys turi grobuonio instinktus. Daug nesusipratimų tarp šunų ir vaikų baigiasi tragiškai, kai vaikas būna apkandžiojamas. Dažnai po tokio įvykio šuo atiduodamas į naujus namus arba užmigdomas, o vaikui emociniai ir fiziniai randai gali likti iki pat gyvenimo pabaigos. Todėl suaugusiųjų atsakomybė yra apsaugoti savo vaikus ir užtikrinti, kad vaikai ir šunys gyventų kartu saugiai ir laimingai.

Į problemas tarp vaikų ir šunų reikia žiūrėti labai rimtai ir būtina stengtis jų išvengti. Kai šuo apkandžioja vaiką, atsakomybė visada krenta suaugusiajam. Jei tarp vaiko ir šuns kyla toks aiškus nesusipratimas, reiškia, klaidą padarė suaugusieji. Jie nepakankamai išaiškino vaikui, kaip šunys supranta žmogaus elgesį, jie nėra atsakingi šunų šeimininkai, nes atsakingas šeimininkas visada moko savo šunį gerbti vaikus ir niekada jų neliesti. Net jei šuns savininkas neturi vaikų ir niekada neplanuoja jų turėti, jis turi mokyti savo šunį normaliai reaguoti į vaikus ir tinkamai elgtis prie jų. Vaikai dažniausiai yra judrūs ir triukšmingi, o šunims tai gali sukelti susijaudinimą ar baimę. Todėl šuns šeimininkas turi pasistengti, kad šuo į vaikus reaguotų ramiai.

Jeigu žmogus eina gatve su savo šuniu ir svetimas vaikas nori jį paglostyti, visa atsakomybė už šunį ir vaiką tenka šuns šeimininkui. Jis turi atsiminti, kad visą padėtį turi kontroliuoti jis pats. Niekada negalima vaikui leisti žengti pirmo žingsnio. Šuns šeimininkas turi stebėti vaiką, tai, kaip jis elgiasi, jo kūno kalbą, kur nukreiptos jo akys. Susijaudinęs vaikas šuniui gali pasirodyti nemandagus, todėl šuo gali norėti jį paauklėti, nustumdamas galva, kūnu ar net letenomis. Be to, reikia stebėti ir savo šunį. Net jeigu šuo nusiteikęs ramiai ir šeimininkas žino, kad jis gerai elgiasi su nepažįstamais žmonėmis, negalima leisti vaikui pačiam prie jo prieiti ir imti glostyti. Reikia jam pasakyti, kad jis pirmiausiai leistų šuniui su juo susipažinti, porą minučių neliesdamas gyvūno, nešnekindamas jo ir nežiūrėdamas jam į akis. Jeigu šuo reaguoja gerai ir šuns šeimininkas užtikrintas situacijos saugumu, vaikui galima leisti paglostyti šunį. Bet vaiką reikia nukreipti teisinga linkme, nes tik šeimininkas, pažindamas savo šunį, gali žinoti, jei šuniui nepatinka tam tikri prisilietimai. Bet jeigu vaiko kūno kalba netinkama ar šuo nėra nusiteikęs saugiai pasisveikinti su vaiku, reikia tiesiog pasakyti vaikui, kad šuo dabar dirba, ir jo blaškyti negalima.

Visose situacijose, tiek namuose, tiek lauke, svarbiausia yra nepalikti šuns ir vaiko be priežiūros. Šunys niekada neturi būti arti vaikų, kurie mokosi vaikščioti ir turi labai daug fizinės energijos. Vaikai dažniausiai yra savo tėvų atspindys, todėl suaugusieji turi rodyti pagarbą gyvybei ir visiems gyvūnams. Vaikams reikia išmokti netampyti šuns už ausų ar uodegos. Jeigu vaikas ima su šuniu elgtis per daug grubiai, reikia jį sulaikyti ir parodyti kitokį būdą liesti šunį. Galiausiai šuo pamatys, kad vaikas grėsmės nekelia. Būtina išmokyti vaikus teisingai sutikti bet kokį nepažįstamą šunį – nešnekinti jo, neliesti ir nežiūrėti jam į akis, kol šuo neparodys ramaus paklusnumo.

Šuniui niekada neturi būti leidžiama imti į nasrus vaiko žaislus. Jeigu jau taip atsitinka, vaikas turi žinoti,, kad jis nemėgintų atimti žaislo pats, o pasakytų tėčiui ar mamai.

Reikia mokyti vaikus nebėgti šuns akivaizdoje, nes toks vaiko elgesys gali paskatinti šunį jį vytis. Negalima leisti šuniui šokinėti ant vaikų, nes tai daugumą vaikų gąsdina.

Dar viena situacija, kurios reikia vengti, tai leidimas šuniui miegoti kartu su vaiku. Nors tai atrodo labai mielai, šitokį artumą šuo gali neteisingai suprasti ir pradėti dominuoti vaiko atžvilgiu. Be to, tai gali iššaukti alerginę vaiko reakciją.

Niekada nemaitinkite šuns ir vaiko kartu. Maistas gali sukelti papildomą šuns budrumą, kurio baigtis gali būti netgi dominavimas arba agresija.

Šuns akyse vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turi būti aukštesnis hierarchijoje, idealiu atveju – gaujos vadas. Nuo pat pradžios (nuo pat vaiko gimimo) reikia elgtis taip, kad vaikas būtų gaujos vadas šuniui – tai labai palengvins šuns užduotį ir jo tolesnį bendravimą su vaiku.

Į pasivaikščiojimus su šuniu reikia pagal galimybes eiti visai šeimai, kartu su vaikais. Pasivaikščiojimų metu reikia ne tik žaisti su augintiniu, bet nemažai laiko tiesiog tvarkingai ir ramiai eiti, kai šuo eina šalia žmonių (kartu ir vaikų) ar už jų, bet ne priekyje. Šuniui toks pasivaikščiojimas padės įsisąmoninti, kad vaikas turi aukštesnį statusą, nei jis. Pradėti tokius pasivaikščiojimus reikia kuo anksčiau, net su kūdikiu, kai jo vežimėlis stumiamas pirma šuns.

Kai vaikas nesėkmingai bando liepti šuniui atsisėsti, o tėvams tai juokinga, jie tuo metu pažemina vaiko statusą šuns akyse – vaikas tampa šuniui bendraamžiu, tos pačios vados šuniuku. Tėvai visada turi užtikrinti, kad šuo daro tai, ką jam sako vaikas. Jeigu šuo į vaiką žiūri kaip į kitą vados šuniuką, pagal šunų elgesio taisykles jis turi pilną teisę dominuoti ir net pamokyti neklusųjį „brolį“.

Tėvai turi išmokyti vaiką pagrindinių dalykų apie šunis, jų elgseną, ir kūno kalbą, taip bus išvengta situacijų, kai vaikai erzina šunį, ar kitokių šuniui nepriimtinų veiksmų. Teisingai mokant, vaikai netrunka perprasti šunis, gali puikiai juos suprasti ir net jiems vadovauti. Visiems vaikams malonu, kai šuo jų klauso. Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad paaugliai, turintys naminių gyvūnų, daug geriau sugeba šifruoti netgi žmonių kūmo kalbą ir jų veido išraiškas, negu tie, kurių namuose gyvūnai neauginami. Be to, eksperimentai rodo, kad vaikai daug sėkmingiau moko šunis naujų triukų, negu suaugusieji.

Nesusipratimai tarp vaikų ir šunų kyla paprasčiausiose kasdieninėse situacijose, kai vaikai puola glebėsčiuoti sutiktą ar savo šunį. Prisiminkite, kad kaip skirtingai sveikinasi ir apsikabinimą supranta šunys ir primatai. Kai vaikai su geriausiomis mintimis ir išreikšdami savo meilę apsikabina šunį, jis dažnai tai supranta kaip grubų, dominuojantį, grėsmingą elgesį. Jeigu išsigandę vaikai (kaip ir suaugę žmonės ar beždžionės) nori, kad juos kad apkabintų, paguostų ir nuramintų, tai išgąsdinti šunys (kaip ir visi kiti gyvūnai) nenori būti apkabinami ar šnekinami, jie nori būti palikti ramybėje. Todėl taip dažnai geras ir mylinčias savo šunis mergaites namuose apurzgia ar net įkanda (dažniausiai į veidą) šeimos šunys. Labiausiai apkabinti ir glostyti minkštus ir švelnius gyvūnus nori vaikai nuo trejų iki penkerių metų amžiaus ir paauglės mergaitės. Pabandykite jiems paaiškinti, kad šito daryti negalima. Sėkmės , jums jos tikrai labai prireiks, bet norimą rezultatą vargu ar pasieksite. Geriau pamokykite vaiką atpažinti šuns reakcijas, ir ypač ramų paklusnumą, nes būtent šioje būsenoje esantį šunį galima ir reikia glostyti ir šnekinti.

Kitas dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį, yra žaidimai su šunimis. Tiek žmonės, ypač vaikai, tiek šunys mėgsta žaisti. Tačiau žaidimai gali būti pavojingi.

Imtynės – žaidimas, kurį žaidžia tiek šunys, tiek primatai, kuriems priklauso ir žmogus. Tačiau nežiūrint daugelio panašumų, šunys ir primatai turi skirtingas šio žaidimo taisykles. Mes visi žinome, kad imtynes mėgsta vyrai ir berniukai, o ne mergaitės ir moterys. Tuo tarpu visi šunys, tiek patinai, tiek patelės, labai mėgsta tokį žaidimą. Gyvūnai (ypač laukiniai) tokiems žaidimams pasirenka sau lygius (panašaus dydžio ir fizinio pajėgumo) partnerius. Jei didesnis šuo žaidžia imtynių su vaiku, jų jėgos nelygios. Be to, šiame žaidime kiekviena rūšis elgiasi skirtingai, skirtingai ir klysta. Žmonės griebia rankomis, šunys – nasrais. Ir nors šunys stebėtinai sugeba kontroliuoti kandimo stiprumą, kartais žaidžiant įvyksta klaidų. O tokios klaidos gali turėti labai liūdnų pasekmių. Be to, šunys, lygiai kaip ir vaikai, žaidimo metu gali prarasti kantrybę, nesusivaldyti. Didelis susijaudinimas neretai tuo baigiasi (prisiminkite sporto sirgalių siautėjimus gatvėje po mylimos komandos pergalės). O susijaudinę ir praradę kantrybę šunys naudoja vienintelę priemonę – dantis.

Kartais šunys kanda ne iš susijaudinimo, o tiesiog norėdami sudrausminti vaiką dėl netinkamo jo elgesio. Drausmindami vieni kitus, šunys naudoja staigius trumpus įkandimus į snukį. Todėl taip dažnai šunys kanda su jais žaidžiantiems vaikams į veidą.

Futbolas ar virvės traukimas tarp vaiko ir šuns irgi yra rizikingas žaidimas, nes jis skatina konkurenciją dėl norimo objekto ir gali turėti nenumatytų pasekmių.

Saugūs žaidimai su šunimis yra paslėpto daikto ar pasislėpusio vaiko ieškojimas, numesto daikto atnešimas, triukai ir pan. Bet kokiu atveju niekada nereikia leisti šuniui ir vaikui žaisti kartu be priežiūros arba mažai juos prižiūrint. Priežiūra būtina, kad suaugęs žmogus galėtų kontroliuoti šuns susijaudinimą žaidimo metu.

Bet kuriuo atveju reikia atsiminti, kad visose situacijose vaikų saugumas yra svarbiausias dalykas, ir visada elgtis taip, kad šuns ir vaiko draugystė būtų ne tik maloni ir pilna teigiamų emocijų, bet ir saugi tiek vaikui, tiek ir šuniui.

[Vaiva]

Šuo ir kūdikis

Besilaukiančios kūdikio šeimos visai pagrįstai ima galvoti apie galimas savo šuns reakcijas į namuose atsirasiantį kūdikį. Kartais net ir ištikimiausi ir ramiausi šeimos šunys pakeičia savo nuomonę apie vaikus ir kūdikius, kai mažytis žmogutis apsigyvena su jais po vienu stogu.

Dėl savo pažeidžiamumo ir bejėgiškumo kūdikiai reikalauja ypatingo dėmesio ir pastangų, kad būtų užtikrintas jų saugumas. Pasitaiko tokių situacijų, kur kūdikio ir šuns buvimas kartu yra pavojingas. Nors tai dažniausiai priklauso nuo šeimininkų santykių su savo šuniu, o ne nuo paties šuns, padėtį visada būtina vertinti rimtai. Teisingai socializuotas šuo ne tik gali puikiausiai sugyventi su kūdikiu, bet ir tapti atsidavusiu jo sargu ir globėju.

Jeigu šuo anksčiau nėra matęs kūdikio, šis jam gali atrodyti keistai. Kūdikiai kvepia kitaip, negu suaugę žmonės, jų judesiai ir skleidžiami garsai taip pat skiriasi. Šunims su stipriu grobio persekiojimo instinktu vien jau kūdikio dydis ir silpnumas gali būti atakos priežastimi. Be to, visa šeima šokinės aplink kūdikį, neskirdama šuniui tiek daug dėmesio, kaip anksčiau. Jeigu šuo turi dominavimo problemą ar per daug saugo šeimininkus ir visur paskui juos sekioja, kūdikio atsiradimas šeimoje gali turėti rimtų pasekmių šuns elgsenai.

Besilaukianti kūdikio šeima, kurios namuose gyvena šuo, pirmiausiai turi ramiai ir neskubėdama įvertinti padėtį bei sąžiningai atsakyti sau į keletą klausimų. Koks yra jų šuns temperamentas? Ar šuo yra kada nors rodęs agresiją nepažįstamiems žmonėms, nepažįstamiems vaikams ar mažesniems gyvūnams? Kokie yra santykiai tarp šuns ir šeimininkų? Kilus mažiausiai abejonei dėl savo sugebėjimo suvaldyti savo šunį visose situacijose, geriau iš anksto pagalvoti apie galimybę surasti šuniui naujus namus. Jeigu būsimieji tėvai nėra stiprūs vadai savo šuniui ir leidžia dominuojančiam gyvūnui valdyti namus, ypač jei šuo didelis, stiprus ir jau anksčiau yra parodęs agresijos ženklų, taip pat jeigu šuo yra įpratęs prie nuolatinio dėmesio ir labai gina savo teritoriją ar jam priklausančius daiktus ar žmones (šeimininkus), geriausia išeitis yra iki gimstant kūdikiui surasti šuniui tinkamus naujus namus. Kad ir kaip žmonės mylėtų savo šunį, kūdikio saugumas turi būti svarbiausias. Išsiskyrimas su mylimu augintiniu žmonėms greičiausiai bus skausmingas, bet reikia atsiminti, kad šunys prisitaiko greičiau, negu žmonės, ir gamtoje natūraliai vyksta šunų bei vilkų migracija. Jeigu šeima suras savo šuniui tinkamus namus, jis ten prisitaikys per kelias dienas ir visada pažins senuosius šeimininkus juos susitikęs.

Bet jeigu šuo nėra rodęs agresijos ir šeimininkų ryšys su savo šuniu yra tvirtas, jei žmogus yra aiškus aiškus vadas savo augintiniui, reikia iš anksto pradėti ruošti šunį kūdikio atėjimui ir sudaryti tokias sąlygas, kad šuo gerbtų kūdikį kaip dar vieną gaujos vadą. Bet kokia potenciali šeimininkų silpna vieta gaujos vado ir sekėjo santykiuose turi būti kuo greičiau atpažinta ir ištaisyta.

Pirmiausiai reikėtų įvertinti savo šuns elgesį įvairiose situacijose ir jo paklusimą šeimininkams. Jeigu šuo šokinėja ant šeimininkų, sveikindamasis su jais, jis gali pargriauti nėščią moterį ar sužeisti rankose laikomą kūdikį. Jeigu šuo yra pernelyg priklausomas nuo šeimininkų, elgiasi neramiai likęs vienas, atsiradus kūdikiui, jis gali smarkiai sureaguoti į pasikeitusią šeimos sudėtį. Šiuo atveju šeimininkams reikia iš anksto pradėti su šuniu elgtis šalčiau. Jokiu būdu negalima leisti jam nervingai sekioti po namus vaikštančiam šeimininkui iš paskos. Jeigu šuo aktyviai reikalauja šeimininkų dėmesio, jis gali paleisti žaislą iš nasrų kūdikiui ant veido ar uždėti savo leteną mamos ant kelių laikomam kūdikiui. Pagaliau šeimininkė tuo metu gali laikyti rankose įvairius kūdikio reikmenis ir patį kūdikį, todėl net ir norėdama negalės tuo metu paglostyti šuns. Šuo turi išmokti elgtis ramiai ir laukti, kol šeimininkai pasikvies jį bei skirs jam dėmesio, taip pat ramiai pasilikti vienas kambaryje, kai šeimininkai trumpam išeina (jeigu iki tol šeimininkai visur vedžiodavosi ar vežiodavosi šunį kartu, tokių bendrų kelionių skaičių reikės sumažinti). Jeigu šuo miega kartu su šeimininkais, šitai reikia pakeisti dabar. Gali prireikti įvesti naujas taisykles šuniui dėl baldų, ant kurių jis mėgsta gulėti. Jeigu šuo yra įpratęs laisvai užšokti ant lovos, sofos ar fotelio, vieną dieną jis gali užšokti ant gulinčio kūdikio. Todėl nuo šiol šuo ant baldų gali užšokti tik gavęs šeimininkų leidimą. Reikia duoti šuniui suprasti, kad kūdikio kambarys jam yra tabu. Iš anksto galima ir reikia pradėti į pasivaikščiojimus su šuniu imti vaikišką vežimėlį, kad šuo priprastų ramiai eiti su jį stumiančiu šeimininku, bet jokiu būdu ne priekyje. Būtina visais atvejais skatinti šuns demonstruojamą ramų paklusnumą.

Šuniui būtinai reikia duoti pakankamai fizinio krūvio – kasdieniniai pasivaikščiojimai turėtų tapti rutina. Jeigu anksčiau šunį vedžiodavo šeimininkė, gimus kūdikiui, tam ji turės daug mažiau laiko, todėl šunį iš anksto reikia įpratinti prie pasivaikščiojimų su šeimininku. Labai svarbu, kad šuo išmoktų pasivaikščiojimo metu elgtis ramiai ir netampyti pavadėlio, stengdamasis bėgti ten, kur užsimano. Toks šeimininką vedžiojantis šuo pasivaikščiojimus su vaikišku vežimėliu metu gali padaryti labai pavojingais.

Skirti mažiau dėmesio šuniui bei nustatyti naujas taisykles, kurių bus laikomasi atsiradus kūdikiui, šeimininkai turi pradėti gerokai anksčiau, negu kūdikis pasirodo namuose, - šuo sugriežtintų taisyklių ir dėmesio iš mylimų žmonių sumažėjimo neturi susieti su kūdikio pasirodymu namuose.

Taip pat reikėtų iš anksto pagalvoti apie šuns ir kūdikio žaislus. Kadangi šuniui kūdikio žaislai turi būti tabu, jie turi ryškiai skirtis nuo šuns žaislų, kad gyvūnui nekiltų jokių abejonių dėl to, kas priklauso ne jam. Be to, reikėtų parūpinti ir saugią ir ramią vietą pačiam šuniui, kur jis galėtų pailsėti nuo vaiko, kai tas pradės ropinėti, ir augančiam vaikui nustatyti taisyklę – nelįsti prie šuns, kai jis ilsisi savo vietoje.

Jau gimus vaikui dar prieš parsivežant jį namo rekomenduojama parnešti kokį naujagimio drabužėlį, prisigėrusį jo kvapo, kad šuo iš anksto galėtų su juo susipažinti, ir prileisti šunį prie to drabužėlio per tokį atstumą, kokiu jam vėliau bus leidžiama prisiartinti prie vaiko. Jokiu būdu nereikia pakišti to daikto šuniui po nosimi – tegul pradžioje gyvūnas uosto jį iš kitos kambario pusės, vėliau, šeimininkui leidus, prieina arčiau, bet jokiu būdu ne iki pat daikto. Šunys turi puikią uoslę ir naują kvapą užuos net iš kito kambario galo. Šeimininkas iš anksto turi nustatyti ribą, kurios šuo, artindamasis prie kūdikio, peržengti neturėtų. Žmonės dažnai galvoja, kad taip besielgdami jie atskirs šunį nuo kūdikio, neleis jam tinkamai susipažinti su nauju šeimos nariu, Tačiau būtent toks elgesys šuniui yra visiškai suprantamas ir natūralus. Šunų ar vilkų gaujoje gimus mažyliams, motina kurį laiką jų nerodo kitiems gaujos nariams, nors visi jie žino apie gaujos pagausėjimą ir tokį jauniklių motinos elgesį priima natūraliai.

Lygiai taip pat reikia elgtis parsivežus kūdikį namo. Būtina aiškiai parodyti šuniui, kad namai priklauso kūdikiui, o ne šuniui. Šunį supažindinti su kūdikiu reikia ne lauke, o namuose. Kūdikis turi būti įneštas į namus pirmiau negu įeis šuo - tai jūsų vaiko, o ne šuns namai. Kai kūdikis jau yra namuose, tik tada galima vidun pasikviesti šunį. Supažindinti šunį su kūdikiu reikia etapais, lygiai taip kat kaip su kūdikio drabužėliu. Jokiu būdu nereikia iš šio įvykio daryti ko nors nepaprasto, rodyti savo susijaudinimo, taip skatinant ir augintinio susijaudinimą. Labai svarbu, kad žmonės elgtųsi ramiai ir užtikrintai. Kūdikį reikia laikyti ramiai, tvirtai, išdidžiai, kad šuo suprastų, jog kūdikis yra gaujos vado dalis ir jį reikia gerbti kaip gaujos vadą.

Jokiomis aplinkybėmis negalima palikti kūdikio ir šuns be priežiūros. Nesvarbu, koks geras ir paklusnus šuo bebūtų, šuo yra šuo, ir jo instinktai gali sukelti netikėtas reakcijas. Be to, šuo gali sužeisti kūdikį ne puldamas, o tiesiog uždėdamas ant jo leteną, įdrėksdamas, užgaudamas labai energingai vizginamas uodega, nustumdamas jį ar panašai. Būdamas netoli kūdikio, šuo neturėtų rodyti susijaudinimo, o demonstruoti ramų paklusnumą, kurį reikia skatinti. Bet kokį šuns įsitempimą, nervingumą ar susijaudinimą šalia kūdikio reikia koreguoti, pasiunčiant šunį į saugų atstumą, kol šuo visiškai atsipalaiduos ir ims rodyti ramų paklusnumą.

Elgiantis ramiai, tvirtai, apgalvotai, galima iš anksto paruošti savo šunį šeimos pagausėjmui. Šuns santykiai su naujuoju šeimos nariu prasideda iki vaikui gimstant ir tęsiasi visą likusį šuns gyvenimą, todėl gera pradžia yra svarbi tiek vaikui, tiek ir šeimos augintiniui.